malonūs žvilgsniai

Gatve keliauja mergaitė. Žingsniuoja sau, spardo kartais po kojomis išdygusius akmenėlius. Ji paprasta, simpatiška, močiutės nevengia autobusuose prisėsti šalia jos: ji nenešioja kerzų, nei palaidinių nedengiančių pilvo, nesiklauso muzikos garsiai per telefoną, nespjaudo saulėgražų lukštų ir nesijuokia perdėtai paaukštintu balsu taip, kad visi keleiviai tai girdėtų. Tai štai – žingsniuoja ji sau viena, praeiviai maloniai į ją pasižiūri, kartais nusišypso. Ir taip ji keliauja kiekvieną dieną – viena, su kolegomis akmenėliais ir kuklia savo maniera, pirmyn ir atgal, mėnuo iš mėnesio, spardydama akmenėlius ir keikdama tuos besišypsančius veidus.

meilė

http://i.istockimg.com/file_thumbview_approve/913293/2/stock-photo-913293-russian-boy.jpg

jei kas nors, brangūs skaitytojai, jį gyvenime pamatysit, perduokit, kad aš jo laukiu ir kad mums lemta būti kartu, įsimylėjau rusaitį. et.

gyvenimas kaip sitcomas, a.k.a. reik pasiskųst ir boring įrašas

Teko sudalyvaut Santa Barbaroj, kurioje užėmiau ne pačią paskutinę rolę. Daug alkoholio, susikaupusių emocijų ir viso ko. Niekas nieko nesitikėjo, visi tiesiog norėjo paragaut alaus, bet vietoje alaus gavosi kažkoks intrigų ir visko visko kratinys. Teoriškai kitą rytą turėjo būti labai sunku ir nesmagu, graužt didysis kaltės jausmas prieš kažką, vienžo, suprantate patys. Visko nepripasakosiu. Nepaisant to, visos tokios problemėlės staiga pasidarė labai juokingos, kai pagalvojau, kad sitcomų kūrėjai taip gerai viską išsuktų, taip juokinga būtų. Ir gi tikrai, žymiai lengviau vadovautis tokia logika, tada viskas gan fun pasidaro ir mažiau gailies savo ne visiškai teisingų sprendimų. Tiesiog suvoki, kad kažkam, anapus ekrano labai juokinga, kodėl juokinga negali būti ir man?

paaiškint iki galo nemoku, suvokimai

Matyt, pagrindinis dalykas, kurį kol kas supratau studijuodama universitete, yra tas, kad žmogus taip beviltiškai kabinasi į mokslą, bando ištyrinėti aplink supantį pasaulį, bet to niekad NIEKAD nepasieks. Iš esmės tai yra priartėjimas prie posakio ‚visi žmonės klysta‘ galutinio suvokimo. Žmogus negali neklysti, tai leidžia ir suteikia pareigą abejoti viskuo, ką matai aplinkui. Mokslo perpetuum mobile, leiskite pasakyti. Kad ir medikai – man sunku patikėti, kad greitai mane gydys tokie patys dundukai, kaip ir aš (no offense), tiek amžiaus, tiek žinių atitinkamoje sferoje atžvilgiu. O aš jaučiuos visiška nebrendyla ir vaikeliu, nors dvidešimtmetis jau ant nosies. Na ką – optimistė aš ir keisti tie mano iki galo nepagrindžiamieji suvokimai.

naktinėtojos grojaraštis, aka šūdai šūdai, vaike, ko nemiegi

Mano vakaro muzika, sąrašas sudarytas vieno individo pagalba, susimėčius linkais. Fun visai, seniai jau padoriai neklausiau kažko, o dabar suku ir suku iš naujo.

1. Beirut - Postcards from Italy

Kabinanti dainelė, nevargina. Akordeonas, ukulelės, padoru. Klausyč galima ir reikia.

2. Neil Finn - Song of the Lonely Mountain

Oooh, Hobitsas ir fainoji aranžuotė, atgausiu gitarą patraiškytą, pasigrosiu. Gal.

3. Gentle Giant - The Moon is Down

Gražiausia ever daina. Dar prieš du mėnesius nebuvo youtubėj, staiga atsirado. Dėkoju įkėlusiam.

4. Genesis - That's Me

Vat to individo mostelta nuoroda. Nesudėtinga, gražu, neperkrauta.

5. Edward Artemjev - Meditation (Stalker soundtrack)

To paties. Ir jei nereiktų ryt vien lenkų mokytis, tikrai dar šiandien vėl Stalkerį pažiūrėčiau.

6. Akvarium - Adelaida

Nu myliu aš BG.

Tingiu komentuot, rekomenduoju daineles. Nieko intelektualaus, norėjau pasidalint.

R.

Kūdinies kūdinies, o ima ir pareina vakare alkis. Liūdna.
Šiandien supratau, kas yra trečia mano didžioji gyvenimo meilė. Pirmoji - Borisas Grebenščikovas, antroji - Nick Cave'as, trečioji - Eugene Hutz'as. Myliu, bučiuoju, glaudžiu prie širdies, akies ir ausų.

Baltoji repo motina sako:
Balti arkliai
Šika baltai

win?

Raportuoju - baigiau mokyklą ir įstojau istorijon. Gal kam įdomu. Plius - gavau epiškiausią komplimentą ever:

[01:50:04] Simonas: beje, kažkada pamačiau kaip facebooke papostinai nuotrauką iš daria

[01:50:09] Simonas: pažiūrėjau ką tik porą sezonų

[01:50:14] Simonas: tu labai panaši į jane

success

Plius - įsivėriau lūpon auskarą ir per savaitę priaugau du kilus. Nežinau, gerai čia, ar ne. O kad įdomiau būtų: http://www.youtube.com/watch?v=5wHbIWH_NGc&feature=fvwrel

pažinimo vaisius

Beždžionės, pirmykščiai gyveno paprastai. Rūpinosi tik valgiu, miegu ir palikuonimis. Iš esmės viskas buvo iki pat smulkmenų gyvuliška. Kaip skruzdėlės tie žmonės (?) gimdavo ir mirdavo. Kaip gausybė kitų rūšių, tas žmogus nebuvo išskirtas. Bet štai – sumaištavo, panoro pasilengvinti gyvenimą - įsikūrė sėsliai, sukūrė ginklus, religiją, hierarchiją, kalbą, vardus, mokslą. Trumpai tariant – pasistatė namus, neva pasilengvino būtį ir štai – atsirado noras pažinti pasaulį. Pradedant senosiomis civilizacijomis ir kaimo išminčiais, patariančiais savo žmonėms, kada pjauti ožį arba sėti linus, žmonės ėmė ieškoti atsakymų. Atsirado valdovai, karai, interesų nesutapimai ir jų sprendimas žudynėmis. Vardan aukštesnių dievų ir to paties bandymo pasilengvinti gyvenimą žūdavo tie, kurie atsakymų ir ieškodavo. Jiems ir specialūs pavadinimai buvo kurti. Tik vėliau paaiškėdavo, kad ieškotojai buvo teisesni, nei kad aukštesnės institucijos. Sistema buvo išsikreipusi nuo pat pradžių, tačiau įpusėjus jos formavimuisi tai pasimatė akivaizdžiai. Toliau gyvenimo lengvinimas akivaizdžiai metėsi į mokslą. Į paieškas naujų, neatrastų prasmių ir reiškinių, aiškinimą to, kas nesuvokta, žmogaus, t.y. savęs, aukštinimą. Po nieko ir dievų atėjo žmogaus eilė. Į žmogų pažvelgta kaip į vertybę savaime. Ir tada milijonai jų buvo išžudyti, sudeginti ir sunaikinti. Nuspręsta, kad galbūt jokios prasmės ir vertybės nėra, kiekvienas privalo žiūrėtis pats, ieškoti savo gyvenimo įprasminimo ir tikslo, nes bet kokiu atveju mirs. Tokiu būdu, norint užgožti nemaloniąją fakto dalį, buvo sukurtas individualizmo kultas. Kiekvienas – unikalus, kiekvienas turi būti gražus ir laimingas, pamirštant, kad visi mirsim. Tad vietoje uogų rinkimo, medžioklės, miego, mylėjimosi ir tiesiog paprastos kasdienybės turime individus, besirūpinančius blizgučiais ant savo kaklo. Istorija chaotiška, neteisinga ir absurdiška. Ratas apsisuko, tačiau į tą pačią poziciją negrįžo. Žiedas išsikreipė,  žmogus vaizduojasi daug žinąs, o nuo urvinio skiriasi tik tuo,kad yra tiesiog nelaimingas. Anksčiau buvo kitaip. Turbūt Dievas, sukūręs Ievą ir Adomą buvo teisus – neragaukit vaikai vaisiaus, laimės jums jis neatneš.

bandymas

Ant stalo stovi dvi kolonėlės, ekrane šneka Granauskas. Ten ne ekranas, o tiesiog popieriaus gabalas, į kurį šviečia projektorius. Spalvotas vazonas užstoja mažąjį mokytojos kompiuterio ekraną. Dešiniąjame abiejų ekranų šone baltai šviečia punktyrinė linija ir iš garsintuvų sklinda senos moters balsas. Po truputį slenkasi laikrodžio rodyklės, po kuriomis stovi vandens butelaitis keliems augalams. Virš patalpo kybo rudas, bet ne medinis stačiakampis, kurio viduje patalpintos aštuonios lempos - neįjungtos, kad netrukdytų matyti to popieriaus gabalo. Kairėje - užtrauktos žaliuzės, dešinėje - tuščios lentynos. Publika arba snaudžia, arba apsimeta, ka stebi aplinką. Štai vaikai priešakyje negali apsimesti neklausą, nes juos išsyk pastebės mokytoja ir jų reputacija žlugs. Galiniai šneka, miega arba piešia - jie saugioje zonoje. Jei ir žiūri į ekraną tai vien tam, kad pamatytų, kaip Granauskas visados rūko. Po alkūnėmis stūkso tie patys rievėti, bet ne mediniai faneros stalai. Radiatoriai nebeveikia, gurgia pilvai, o ant kojų šalti batai. Sutarška subarška kartą per minutę tylioji klasė.

I.

a) Sukasi mintys, kaip niekas manęs nemyli;

b) Norisi valgyti;

c) Man reikia naujo megztinio.

II.

d) Už lango lija niūrusis pavasarinis;

e) Už durų garsiai rėkia pirmokai;

f) Kolonėlės įkyriai sublerbia ir nieko nesigirdi.

Propagandos tekste kūrimo priemonės:

I. užsiminimas apie vidinę būseną; II. apibūdinant naudojami būdvardžiai.

Kodėl eksperimentas apie propagandą:

1. nes besimokant apie Granauską sužinota, kaip labai vienas auorius gali pripiršinėti savo nuomonę, rišdamas ją prie fakt, kuriuos galima būtų pateikti ir nešališkai; 2. nes kiekvienas rašytojas primeta savo požiūrį; 3. nes įdomu, kaip labai galima neprimetinėti idėjų skaitytojui.

Kaip pasisekė:

1. propagandos išvengta iki (paskutnių) sakinių; 2. požiūrio perteikimo išvengti nepavyko, dėl skirtingų skaitytojo ir rašytojo prigimtinių pozicijų.

Išvada:

propaganda nelygu požiūriui, t.y. prigimtinei pozicijai.

ramybė

Ilgai nemiegojau, ilgai neilsėjau. Daug ir ant visų pykau, daug dirbau. Pagaliau mane ištiko ramybė, taip netikėtai, kai pyragas orkaitėj kaista ir kuprinės turinys dar slepiasi įvairiausiose lentynose, toli gražu ne ten, kur jam derėtų. Neaišku, kas iš to keistojo pyrago gausis, tačiau turiu laiko, o fone groja akvariumas. Tiesiog taip. Virtuvės, prie cinamoninio kvapo, ramybės, mieguistumo, melancholijos ir visų neišsipildžiusių meilių. Laimė dar toli, tačiau ramybė palaiminga. Nesinori nieko daryti, gal truputį paverkti, tačiau ne iš skausmo, tiesiog, kad geriau būtų man, jau didelei. Man liūdna dėl visų neįvykusių naktigonių, dėl pramiegotų naktų arba neišmiegotų rytų, tačiau tas liūdesys natūralus. Manęs dar laukia kelionė, kurią visi anksčiau ar vėliau keliauja. Meilė? Hm, aš jį lyg ir matau, tačiau nepažįstu. Pavydžiu kito, nemylimo. Mamo gyvenimas antimitiškas, neharmoningas, tik štai, dabar trumpa akimirka lyg mitinis laikas - ramuma. Tik kuprinė laukia...

http://www.youtube.com/watch?v=H6VAkS29NU0

mielieji skaitytojai, turiu jums pranešt, kad man atrodo, kad aš įsimylėjau ir čia šiaip jau yra žiauriai geras, nes seniai aš šitaip

http://www.youtube.com/watch?v=YIkoSPqjaU4

aš esu didžiai sexuali ir ypatingai mano kojos, negalėjau nepasigirti, vien giriuos ir giriuos

velniop

Ponai, nieko pozityvaus šiame įraše neįžvelgsit, eikit šalin arba tiesiog jį praleiskit

Netikėtai taip jau atsitiko, kad atostogos užklupo. Ne kalėdinės, trumputės, bet labai trokštos - saulė šviečia, aplinkui balta - gražu, norisi ant stiklais dengtų ežerų palakstyt... bet šalta. Ne kliūtis tas šaltis, pasakysit, – apsivelki storą striukę, tarp penkių šalikų kaklą įspraudi, pro apsmukusią kepurę nieko nebematai, bet kas jau kas, o oro temperatūra neturėtų būti problema. Bet juk yra. Jei ne tau, tai kažkam tikrai. Galbūt kepurė nepatinka, su paltu storas atrodai, o sniegas pernelyg jau akis žlibina - geriau namie pasėdėt, pailsėti (nuo ko, mielieji, norėčiau sužinoti). O vienam, kad ir nesuvaržytam jokių barjerų, bet kokiu atveju liūdna. Į Trakus pasibėgiot ir kibino sukirst nenuvažiuosi, net prie artimiausio kalniuko patingėsi nueit ir nieko naudingo nenuveiksi. Taip ir liksi tūnot savam kambary ir tikėtis, kad pavasarį su sniegu ištirps ir kitų žmonių pasyvumas.

Ale ir negatyvas sklinda tiesiog iš mano įrašo, bet tikrai, velniop šaltį. Tiek žiemišką, tiek vidinį.

taip jau įvyko

Balta aptriušusia marška pasipuošęs inkvizitoriumi vadinamas driskius nusispjovė per kairį petį – taip ir liko neaišku, ar jo seilės prilipo prie jo apdaro, ar nukrito ant žemės. Iš beveik bedantės burnos sklido baisus dvokas, puvėsių ir alkoholio mišinys, o akyse degė kažkokia negera ugnis, pikta šypsena perkreipė jo veidą. Pagriebęs pagalį ir užvyniojęs ant jo drobės gabalą, įmirkytą žibale, jis namų gamybos deglą švystelėjo į žabų krūvą. O ten stovėjo Ji, dar baisesnė už valstietį. Dėmėtomis rankomis, ant kurių augo ilgi nagai, kreivomis kojomis su vienu batu, ilgo amžiaus suformuota kupra, senais sulopytais rūbais, sulūžusia nosimi, gausybe raukšlių – mažų ir didelių, išpuvusia burna ir tuščiomis akimis. Senutė, elgeta, ragana.

Renginio stebėti nesusirinko beveik niekas – viešieji teismai gyventojams buvo pramoga, tačiau ne šį kartą. Ore tiesiog tvyrojo nuojauta, kad kažkas atsitiks. Kiekvienas – vaikas, senis, pikta moteris ar piemuo avis beganąs nesąmoningai vengė rotušės. Lyg ir netyčia aikštę visi lenkė.

O iš tikrųjų tai nieko ypatingo nevyko, eilinis teismas, pamišusią senutę sudegino. Ir jokie aprašymai nereikalingi.

-

http://www.youtube.com/watch?v=jM6QJBGID-c

labai jau norėjau pasigirti

triskart valio mano angelui sargui! žino, kad šokoladais nieko nebenustebinsi. valio valio valiooo

va, čia atvirukai nr. 1,2,3, išsiųsti, galbūt gauti ir visai faini ir visai pavykę

va, čia atvirukas nr. 4

visi atvirukai kažkokiais liaudies dainų motyvais pasiremiant nupiešti. gal miestas nelabai, nors... Vilniaus mieste gražus daržas :)

Tiesė. Stalkeriškai

Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.

Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.

When i'm sad, i stop being sad and grab my boobs instead

Tyliai groja blekiuks fone, o aš šiandien liūdėjau. Barniai (che che, ne Stinsonai), mano žioplumo išprovokuoti ir kiek įsiliepsnoję, nuotaikos dar niekam nepataisė. Apliūdėjau visus ir visas, ypatingai save, nemylimą ir net nemėgstamą idioto, sėdinčio mano smegeninėje ir maigančio ten visokius mygtukus, reguliuojančio pavaras. Vietoj to nuėjau į virtuvę ir apsirijau (maistas - vienintelis mano pastovus kompanjonas), užpavydėjau savo gražioms draugėms, bet galiausiai viena jų man priminė, kad turiu papus. Tai atperka viską.

Autumn, y u no last longer?
Jau paskutinis mėnuo, o aš dar nespėjau pasidžiaugt. Et.

SHAKE IT MAMA

http://www.youtube.com/watch?v=RmooZTpsuR4