2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis
malonūs žvilgsniai
2013 m. sausio 20 d., sekmadienis
meilė
jei kas nors, brangūs skaitytojai, jį gyvenime pamatysit, perduokit, kad aš jo laukiu ir kad mums lemta būti kartu, įsimylėjau rusaitį. et.
2013 m. sausio 13 d., sekmadienis
gyvenimas kaip sitcomas, a.k.a. reik pasiskųst ir boring įrašas
2012 m. gruodžio 20 d., ketvirtadienis
paaiškint iki galo nemoku, suvokimai
2012 m. gruodžio 15 d., šeštadienis
naktinėtojos grojaraštis, aka šūdai šūdai, vaike, ko nemiegi
2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis
2012 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis
2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis
win?
2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis
pažinimo vaisius
2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis
bandymas
Ant stalo stovi dvi kolonėlės, ekrane šneka Granauskas. Ten ne ekranas, o tiesiog popieriaus gabalas, į kurį šviečia projektorius. Spalvotas vazonas užstoja mažąjį mokytojos kompiuterio ekraną. Dešiniąjame abiejų ekranų šone baltai šviečia punktyrinė linija ir iš garsintuvų sklinda senos moters balsas. Po truputį slenkasi laikrodžio rodyklės, po kuriomis stovi vandens butelaitis keliems augalams. Virš patalpo kybo rudas, bet ne medinis stačiakampis, kurio viduje patalpintos aštuonios lempos - neįjungtos, kad netrukdytų matyti to popieriaus gabalo. Kairėje - užtrauktos žaliuzės, dešinėje - tuščios lentynos. Publika arba snaudžia, arba apsimeta, ka stebi aplinką. Štai vaikai priešakyje negali apsimesti neklausą, nes juos išsyk pastebės mokytoja ir jų reputacija žlugs. Galiniai šneka, miega arba piešia - jie saugioje zonoje. Jei ir žiūri į ekraną tai vien tam, kad pamatytų, kaip Granauskas visados rūko. Po alkūnėmis stūkso tie patys rievėti, bet ne mediniai faneros stalai. Radiatoriai nebeveikia, gurgia pilvai, o ant kojų šalti batai. Sutarška subarška kartą per minutę tylioji klasė.
I.
a) Sukasi mintys, kaip niekas manęs nemyli;
b) Norisi valgyti;
c) Man reikia naujo megztinio.
II.
d) Už lango lija niūrusis pavasarinis;
e) Už durų garsiai rėkia pirmokai;
f) Kolonėlės įkyriai sublerbia ir nieko nesigirdi.
Propagandos tekste kūrimo priemonės:
I. užsiminimas apie vidinę būseną; II. apibūdinant naudojami būdvardžiai.
Kodėl eksperimentas apie propagandą:
1. nes besimokant apie Granauską sužinota, kaip labai vienas auorius gali pripiršinėti savo nuomonę, rišdamas ją prie fakt, kuriuos galima būtų pateikti ir nešališkai; 2. nes kiekvienas rašytojas primeta savo požiūrį; 3. nes įdomu, kaip labai galima neprimetinėti idėjų skaitytojui.
Kaip pasisekė:
1. propagandos išvengta iki (paskutnių) sakinių; 2. požiūrio perteikimo išvengti nepavyko, dėl skirtingų skaitytojo ir rašytojo prigimtinių pozicijų.
Išvada:
propaganda nelygu požiūriui, t.y. prigimtinei pozicijai.
2012 m. kovo 30 d., penktadienis
ramybė
Ilgai nemiegojau, ilgai neilsėjau. Daug ir ant visų pykau, daug dirbau. Pagaliau mane ištiko ramybė, taip netikėtai, kai pyragas orkaitėj kaista ir kuprinės turinys dar slepiasi įvairiausiose lentynose, toli gražu ne ten, kur jam derėtų. Neaišku, kas iš to keistojo pyrago gausis, tačiau turiu laiko, o fone groja akvariumas. Tiesiog taip. Virtuvės, prie cinamoninio kvapo, ramybės, mieguistumo, melancholijos ir visų neišsipildžiusių meilių. Laimė dar toli, tačiau ramybė palaiminga. Nesinori nieko daryti, gal truputį paverkti, tačiau ne iš skausmo, tiesiog, kad geriau būtų man, jau didelei. Man liūdna dėl visų neįvykusių naktigonių, dėl pramiegotų naktų arba neišmiegotų rytų, tačiau tas liūdesys natūralus. Manęs dar laukia kelionė, kurią visi anksčiau ar vėliau keliauja. Meilė? Hm, aš jį lyg ir matau, tačiau nepažįstu. Pavydžiu kito, nemylimo. Mamo gyvenimas antimitiškas, neharmoningas, tik štai, dabar trumpa akimirka lyg mitinis laikas - ramuma. Tik kuprinė laukia...
http://www.youtube.com/watch?v=H6VAkS29NU0
2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis
2012 m. vasario 28 d., antradienis
2012 m. vasario 1 d., trečiadienis
velniop
Ponai, nieko pozityvaus šiame įraše neįžvelgsit, eikit šalin arba tiesiog jį praleiskit
Netikėtai taip jau atsitiko, kad atostogos užklupo. Ne kalėdinės, trumputės, bet labai trokštos - saulė šviečia, aplinkui balta - gražu, norisi ant stiklais dengtų ežerų palakstyt... bet šalta. Ne kliūtis tas šaltis, pasakysit, – apsivelki storą striukę, tarp penkių šalikų kaklą įspraudi, pro apsmukusią kepurę nieko nebematai, bet kas jau kas, o oro temperatūra neturėtų būti problema. Bet juk yra. Jei ne tau, tai kažkam tikrai. Galbūt kepurė nepatinka, su paltu storas atrodai, o sniegas pernelyg jau akis žlibina - geriau namie pasėdėt, pailsėti (nuo ko, mielieji, norėčiau sužinoti). O vienam, kad ir nesuvaržytam jokių barjerų, bet kokiu atveju liūdna. Į Trakus pasibėgiot ir kibino sukirst nenuvažiuosi, net prie artimiausio kalniuko patingėsi nueit ir nieko naudingo nenuveiksi. Taip ir liksi tūnot savam kambary ir tikėtis, kad pavasarį su sniegu ištirps ir kitų žmonių pasyvumas.
Ale ir negatyvas sklinda tiesiog iš mano įrašo, bet tikrai, velniop šaltį. Tiek žiemišką, tiek vidinį.
2012 m. sausio 23 d., pirmadienis
taip jau įvyko
Balta aptriušusia marška pasipuošęs inkvizitoriumi vadinamas driskius nusispjovė per kairį petį – taip ir liko neaišku, ar jo seilės prilipo prie jo apdaro, ar nukrito ant žemės. Iš beveik bedantės burnos sklido baisus dvokas, puvėsių ir alkoholio mišinys, o akyse degė kažkokia negera ugnis, pikta šypsena perkreipė jo veidą. Pagriebęs pagalį ir užvyniojęs ant jo drobės gabalą, įmirkytą žibale, jis namų gamybos deglą švystelėjo į žabų krūvą. O ten stovėjo Ji, dar baisesnė už valstietį. Dėmėtomis rankomis, ant kurių augo ilgi nagai, kreivomis kojomis su vienu batu, ilgo amžiaus suformuota kupra, senais sulopytais rūbais, sulūžusia nosimi, gausybe raukšlių – mažų ir didelių, išpuvusia burna ir tuščiomis akimis. Senutė, elgeta, ragana.
Renginio stebėti nesusirinko beveik niekas – viešieji teismai gyventojams buvo pramoga, tačiau ne šį kartą. Ore tiesiog tvyrojo nuojauta, kad kažkas atsitiks. Kiekvienas – vaikas, senis, pikta moteris ar piemuo avis beganąs nesąmoningai vengė rotušės. Lyg ir netyčia aikštę visi lenkė.
O iš tikrųjų tai nieko ypatingo nevyko, eilinis teismas, pamišusią senutę sudegino. Ir jokie aprašymai nereikalingi.
-
http://www.youtube.com/watch?v=jM6QJBGID-c
2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis
labai jau norėjau pasigirti
triskart valio mano angelui sargui! žino, kad šokoladais nieko nebenustebinsi. valio valio valiooo
va, čia atvirukas nr. 4
visi atvirukai kažkokiais liaudies dainų motyvais pasiremiant nupiešti. gal miestas nelabai, nors... Vilniaus mieste gražus daržas :)
2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis
Tiesė. Stalkeriškai
Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.
2011 m. gruodžio 5 d., pirmadienis
When i'm sad, i stop being sad and grab my boobs instead
s, reguliuojančio pavaras. Vietoj to nuėjau į virtuvę ir apsirijau (maistas - vienintelis mano pastovus kompanjonas), užpavydėjau savo gražioms draugėms, bet galiausiai viena jų man priminė, kad turiu papus. Tai atperka viską.