pažinimo vaisius

Beždžionės, pirmykščiai gyveno paprastai. Rūpinosi tik valgiu, miegu ir palikuonimis. Iš esmės viskas buvo iki pat smulkmenų gyvuliška. Kaip skruzdėlės tie žmonės (?) gimdavo ir mirdavo. Kaip gausybė kitų rūšių, tas žmogus nebuvo išskirtas. Bet štai – sumaištavo, panoro pasilengvinti gyvenimą - įsikūrė sėsliai, sukūrė ginklus, religiją, hierarchiją, kalbą, vardus, mokslą. Trumpai tariant – pasistatė namus, neva pasilengvino būtį ir štai – atsirado noras pažinti pasaulį. Pradedant senosiomis civilizacijomis ir kaimo išminčiais, patariančiais savo žmonėms, kada pjauti ožį arba sėti linus, žmonės ėmė ieškoti atsakymų. Atsirado valdovai, karai, interesų nesutapimai ir jų sprendimas žudynėmis. Vardan aukštesnių dievų ir to paties bandymo pasilengvinti gyvenimą žūdavo tie, kurie atsakymų ir ieškodavo. Jiems ir specialūs pavadinimai buvo kurti. Tik vėliau paaiškėdavo, kad ieškotojai buvo teisesni, nei kad aukštesnės institucijos. Sistema buvo išsikreipusi nuo pat pradžių, tačiau įpusėjus jos formavimuisi tai pasimatė akivaizdžiai. Toliau gyvenimo lengvinimas akivaizdžiai metėsi į mokslą. Į paieškas naujų, neatrastų prasmių ir reiškinių, aiškinimą to, kas nesuvokta, žmogaus, t.y. savęs, aukštinimą. Po nieko ir dievų atėjo žmogaus eilė. Į žmogų pažvelgta kaip į vertybę savaime. Ir tada milijonai jų buvo išžudyti, sudeginti ir sunaikinti. Nuspręsta, kad galbūt jokios prasmės ir vertybės nėra, kiekvienas privalo žiūrėtis pats, ieškoti savo gyvenimo įprasminimo ir tikslo, nes bet kokiu atveju mirs. Tokiu būdu, norint užgožti nemaloniąją fakto dalį, buvo sukurtas individualizmo kultas. Kiekvienas – unikalus, kiekvienas turi būti gražus ir laimingas, pamirštant, kad visi mirsim. Tad vietoje uogų rinkimo, medžioklės, miego, mylėjimosi ir tiesiog paprastos kasdienybės turime individus, besirūpinančius blizgučiais ant savo kaklo. Istorija chaotiška, neteisinga ir absurdiška. Ratas apsisuko, tačiau į tą pačią poziciją negrįžo. Žiedas išsikreipė,  žmogus vaizduojasi daug žinąs, o nuo urvinio skiriasi tik tuo,kad yra tiesiog nelaimingas. Anksčiau buvo kitaip. Turbūt Dievas, sukūręs Ievą ir Adomą buvo teisus – neragaukit vaikai vaisiaus, laimės jums jis neatneš.

bandymas

Ant stalo stovi dvi kolonėlės, ekrane šneka Granauskas. Ten ne ekranas, o tiesiog popieriaus gabalas, į kurį šviečia projektorius. Spalvotas vazonas užstoja mažąjį mokytojos kompiuterio ekraną. Dešiniąjame abiejų ekranų šone baltai šviečia punktyrinė linija ir iš garsintuvų sklinda senos moters balsas. Po truputį slenkasi laikrodžio rodyklės, po kuriomis stovi vandens butelaitis keliems augalams. Virš patalpo kybo rudas, bet ne medinis stačiakampis, kurio viduje patalpintos aštuonios lempos - neįjungtos, kad netrukdytų matyti to popieriaus gabalo. Kairėje - užtrauktos žaliuzės, dešinėje - tuščios lentynos. Publika arba snaudžia, arba apsimeta, ka stebi aplinką. Štai vaikai priešakyje negali apsimesti neklausą, nes juos išsyk pastebės mokytoja ir jų reputacija žlugs. Galiniai šneka, miega arba piešia - jie saugioje zonoje. Jei ir žiūri į ekraną tai vien tam, kad pamatytų, kaip Granauskas visados rūko. Po alkūnėmis stūkso tie patys rievėti, bet ne mediniai faneros stalai. Radiatoriai nebeveikia, gurgia pilvai, o ant kojų šalti batai. Sutarška subarška kartą per minutę tylioji klasė.

I.

a) Sukasi mintys, kaip niekas manęs nemyli;

b) Norisi valgyti;

c) Man reikia naujo megztinio.

II.

d) Už lango lija niūrusis pavasarinis;

e) Už durų garsiai rėkia pirmokai;

f) Kolonėlės įkyriai sublerbia ir nieko nesigirdi.

Propagandos tekste kūrimo priemonės:

I. užsiminimas apie vidinę būseną; II. apibūdinant naudojami būdvardžiai.

Kodėl eksperimentas apie propagandą:

1. nes besimokant apie Granauską sužinota, kaip labai vienas auorius gali pripiršinėti savo nuomonę, rišdamas ją prie fakt, kuriuos galima būtų pateikti ir nešališkai; 2. nes kiekvienas rašytojas primeta savo požiūrį; 3. nes įdomu, kaip labai galima neprimetinėti idėjų skaitytojui.

Kaip pasisekė:

1. propagandos išvengta iki (paskutnių) sakinių; 2. požiūrio perteikimo išvengti nepavyko, dėl skirtingų skaitytojo ir rašytojo prigimtinių pozicijų.

Išvada:

propaganda nelygu požiūriui, t.y. prigimtinei pozicijai.