Beždžionės, pirmykščiai gyveno
paprastai. Rūpinosi tik valgiu, miegu ir palikuonimis. Iš esmės viskas buvo iki
pat smulkmenų gyvuliška. Kaip skruzdėlės tie žmonės (?) gimdavo ir mirdavo.
Kaip gausybė kitų rūšių, tas žmogus nebuvo išskirtas. Bet štai – sumaištavo,
panoro pasilengvinti gyvenimą - įsikūrė sėsliai, sukūrė ginklus, religiją,
hierarchiją, kalbą, vardus, mokslą. Trumpai tariant – pasistatė namus, neva
pasilengvino būtį ir štai – atsirado noras pažinti pasaulį. Pradedant
senosiomis civilizacijomis ir kaimo išminčiais, patariančiais savo žmonėms,
kada pjauti ožį arba sėti linus, žmonės ėmė ieškoti atsakymų. Atsirado valdovai,
karai, interesų nesutapimai ir jų sprendimas žudynėmis. Vardan aukštesnių dievų
ir to paties bandymo pasilengvinti gyvenimą žūdavo tie, kurie atsakymų ir
ieškodavo. Jiems ir specialūs pavadinimai buvo kurti. Tik vėliau paaiškėdavo,
kad ieškotojai buvo teisesni, nei kad aukštesnės institucijos. Sistema buvo
išsikreipusi nuo pat pradžių, tačiau įpusėjus jos formavimuisi tai pasimatė
akivaizdžiai. Toliau gyvenimo lengvinimas akivaizdžiai metėsi į mokslą. Į
paieškas naujų, neatrastų prasmių ir reiškinių, aiškinimą to, kas nesuvokta,
žmogaus, t.y. savęs, aukštinimą. Po nieko ir dievų atėjo žmogaus eilė. Į žmogų
pažvelgta kaip į vertybę savaime. Ir tada milijonai jų buvo išžudyti, sudeginti
ir sunaikinti. Nuspręsta, kad galbūt jokios prasmės ir vertybės nėra,
kiekvienas privalo žiūrėtis pats, ieškoti savo gyvenimo įprasminimo ir tikslo,
nes bet kokiu atveju mirs. Tokiu būdu, norint užgožti nemaloniąją fakto dalį,
buvo sukurtas individualizmo kultas. Kiekvienas – unikalus, kiekvienas turi
būti gražus ir laimingas, pamirštant, kad visi mirsim. Tad vietoje uogų
rinkimo, medžioklės, miego, mylėjimosi ir tiesiog paprastos kasdienybės turime
individus, besirūpinančius blizgučiais ant savo kaklo. Istorija chaotiška,
neteisinga ir absurdiška. Ratas apsisuko, tačiau į tą pačią poziciją negrįžo.
Žiedas išsikreipė, žmogus vaizduojasi
daug žinąs, o nuo urvinio skiriasi tik tuo,kad yra tiesiog nelaimingas.
Anksčiau buvo kitaip. Turbūt Dievas, sukūręs Ievą ir Adomą buvo teisus – neragaukit
vaikai vaisiaus, laimės jums jis neatneš.
2 komentarai:
Bet juk ir beždžionės nori pasilengvinti gyvenimą, iš tikrųjų, kiekviena gyva būtybė nori, tik ne visos turi tokių įrankių, kokius turi žmogus (ir tikrai nekalbu apie plaktukus ir atsuktuvus). Būtent, kad jis turėjo ir turi kalbą, nuo kurios kone viskas ir prasidėjo (pradžioje buvo žodis).
Beje, dar paprieštarausiu dėl individualizmo ir tiesiog išrėšiu - Kamiu. Jis yra vienas ryškiausių individualisto ir egzistencialisto pavyzdžių. O apie mirtį jis kalba visiškai jos neslėpdamas - net atvirkščiai, teigdamas, jog ji yra esminė ir kertinė rodyklė į žmogaus būties prasmę. Be to, iš esmės blizgučių rinkimas yra priešingas individualizmo pasaulėjautai - tai reiškia, kad žmogus nori ir jam rūpi socialinis kontaktas. Bėda, bijau, kitokia - jis paskendo žodžių ir daiktų prasmėse nebemokėdamas palaikyti tokio kontakto kaip anksčiau, savotiškai atskirdamas save nuo kitų. Bet tai vargiai individualizmas, gal tik nemokėjimas. Be to, praleidi dar vieną esminę pusę - internetą. Kam jis naudojamas? Bendravimui. Ne šiaip bendravimui, bendravimui su visu pasauliu. Ir tai visgi rodo, jog prigimtinis socialinio ryšio noras nė kiek neišnyko. Esi teisi, patys ryšiai išsikreipė, bet visgi tuo mane ir nepaliauja žavėti žmonės - nes esi kad ir tu. Dabar pažvelk į savo pamąstymus introspektyviai - iš šalies panagrinėk, apie ką kalbi ir ko sieki. Tu, tų pačių homo sapiens atstovė, identifikavai problemą. Problemos gyvenimą sunkina. O apie šią problemą nekalbi tu viena.
Paradoksalu, bet vien dėl to, jog vien dėl to, jog nerimauji, nerimauti nelabai ir verta. Na, gerai, gal ir dalinai verta, bet tu iš esmės įrodai, jog mūsų vertybės nesmunka. Gal tik visko daugėja. Bet po lygiai - ir gerų dalykų, ir blogų. Galų gale, mes juk tik vaikai, mokomės ir nežinome vis dar begalybę dalykų. Ar esame nelaimingi? Man gaila, jei esi, bet vien tai, jog nesusinaikini savęs iki galo, rodo, jog kažką čia visgi randi. Žmogus turi vidutiniškai apie 70 metų gyvenimo su gan sveikais pirmais bent 50 metų. Urvinis turėjo apie 20 ligotų, brutalių ir vargingų. Niekas negali atsakyti, kuris yra nelaimingesnis, bet potencijos būti laimingais, manau, turime daugiau. Mes galime juk turėti visa, ką turėjo urvinis - juk niekas neverčia blizgučius nešioti, gali eit į kaimą, ar dar geriau -miškan. O jei obuolys - materiali kone neišsenkanti gerovė, kai nebereikia rūpintis išgyvenimu, kai būtis yra pasilengvinta begaliniais kiekiais, atvarė tarsi atpildą - būtinį nepasitenkinimą ir nelaimę, tatai lengva juk išspręsti - sąmoningai rinkis kančią, jei reikia atpildo už gerbūvį, neleisk Dievui pasiglemžti laimės, duok ką nors kitą - o ką, čia jau nuo tavęs priklauso. Šituo atžvilgiu įvairiai žmonės prigalvoja - darbas, pažinimas, kitas žmogus. Žinojai, jog žmonių 7 milijardai? Žmogus ne vienišas, o tik paklydęs. Tas, kuris nesijaučia vienišas, ir nėra vienišas, nes jam užtenka to, ką turi. Tas, kuris yra prakeiktas vienišumu, nes apie jį žino, nespėjo surasti būdo jį išspręsti. Žinojimas visad vyksta per aplinkui, protingiesiems dėl to ir yra sunkiau - iki to pačio tikslo turi sukarti tuo didesnį kelią, kuo daugiau dalykų sugeba prigalvoti. Tai nereiškia, jog kelio nėra, tereiškia, jog jis ilgesnis ir pilnesnis. Žmogus yra vienišas tik tiek, kiek nori būti. Nelaimingas taip pat.
Nežinau, kodėl tiksliai visa tai parašiau ir kodėl parašiau tiek daug, bet... Šiaip įdomiai parašei ir gan labai taikliai, bet aš visad sakau, jog visata mėgsta harmonija (ne dėl kažkokios jėgos, bet savaiminiu vyksmu) ir viskas išsilygina kaip jin ir jan, tad tavo tikrai geram, bet pesimistiškam pastebėjimui, privalėjo atsirasti beprotis, parašęs rašinį, velniai žino ar gerų pastebėjimų, bet dvelkiančiam atveriančiu optimizmu ir tikėjimu.
Beprotiška. :D
Sėkmės. (:
Dėl Dievo meilės, kaip aš šito blogo neprižiūriu – tik dabar pastebėju Tamstos komentarą, kurį buvo velniškai įdomu skaityti – kažkas reaguoja! – ir jaučiuos kaip šūdas, kad nepagarbiai nesusigriebiau į jį atsakyti anksčiau.
Taigi – pasilengvinti gyvenimą nori visi, tačiau klausimas, kiek jis ištiesų tapo lengvesnis? Jei žmogus nemiršta trisdešimties sava mirtimi, jį pasiglemš depresija, šių dienų maras, ir jis bet kokiu atveju mirs trisdešimties.
Taip, socialinis kontaktas yra iš esmės žmogaus egzistavimo vienas kertinių akmenų. Problema ta, kad jis išsikreipia – nuoširdaus bendravimo nebelieka dėl visuomenės suformuotų standartų, viskas remiama šablonais ir yra seniai išmatuota ir sunorminta, bet Jūs ir tai įvardinote: „Bėda, bijau, kitokia - jis paskendo žodžių ir daiktų prasmėse nebemokėdamas palaikyti tokio kontakto kaip anksčiau, savotiškai atskirdamas save nuo kitų.“ – velniškai teisinga :)
Et, naktis, pavargimas, kol kas nesugalvoju ką ir atrašyti, bet jei sugalvosiu – parašysiu ką nors daugiau. Didelis dėkui už TOKĮ komentarą!
Rūta
Rašyti komentarą