Ak, pavasari

Šiandien graži, gaivi diena. Jei ne visokie negalavimai, penkioliką kartų žemesnis nei įprastai balsas ir mokykla, įsimylėčiau šiandieną. Myliu drauges, kurios mane supranta ir tas, kurios manęs nesupranta. Myliu ir tikiu - nuostabi savijauta. Tik tiek, kad vis dar neapsisprendžiau, apie ką turėtų būti šis blogas. Apie išvaizdą nerašyiu, apie muziką žinau per mažai, kad galėčiau kažką padoraus išspausti, filosofė iš manęs irgi nekokia. Darysim paprastai. Rašysiu tai, kas šaus galvon ir visi tuo džiaugsis.
Rusų andergraundas kartais mesteli perliukų. Tiesą sakant tai klausau tik visokio plauko Akvariumų, Melnitsų ir panašiai, į galvą nešautų klausytis pačios labiausai pacifistinės dainos, parašytos skambant keturiems uber-primityviems akordams, tačiau tekstas ir vaizdas nuostabūs. Kada nors ir aš parašysiu kažką tokio brandaus, verto publikuoti, vertinamo ir sau patinkančio, parodysiu jums, keli sekėjai (matomi ir ne), tačiau tas momentas dar toli ir jo reikia sulaukti. Reikai subrandinti ir per kančias, tarsi dirbtiną gyvybę, homunkulą, nebepriklausomą nuo manęs tik išmaitintą savo krauju (na, tarkim) - tai, ko niekas neperspjaus.O jei ir ne - reikia išmokti įprasminti save paprastuose dalykuose. Nepažįstamas žonglierius vienas Sereikiškių parke mėto kamuoliukus valandų valandas sau nepabosdamas ir, tikiu, yra laimingas, juos stebėdamas ir jam veiksmo momentu nieko daugiau netrūksta. Gražūs žmonės gražų pavasario vakarą gražiai atrodantys su gražiai užsiėmimais yra tiesiog gražūs širdžiai. Atleisk, nepažįstamas žonglieriau, kad žiūrėjau ir nusifotografavau, viskas buvo beveik nepakartojama. Na, gal kadanors.

Dvi savaitės beveik rojaus

Iš konteksto iškrenta keturios dienos mokslo. T.y. egzaminų. Štai ir dabar aš galbūt turėčiau mokytis istoriją, tačiau perskaičiusi graikų gyvenimą nusprendžiau, kad reikia pailsėti (ak, jau praeitame įraše aš skundžiausi istorija; kaip tai apgailėtina, turint omeny, kad aš mokausi istorijos mėgiamo dalyko grupėj). Štai ir dabar, sėdžiu, rašau, ilsiuosi. Noriu parašyti apie vieną dalykėlį, mane labai jau prajuokinusį. Šiaip jau didžiuojuosi, kad susilaikiau ir nepradėjau vietoj garsiai juoktis arba šaipytis.
Buvo draugės gimtadienis, arba, teisingiau sakant, po gimtadienio. Rytas, ne visai sunkus, ponormalis, tačiau aš vistiek atrodžiau nekaip. Enivei, rašau ne apie savo išvaizdą, nekreipkit dėmesio. Buvo rytas, visos šiaip šnekėjo ir užsivedė kalba apie kažkokį budistą. Viena mergina, vardo neminėsiu, pasakė, ka ji irgi nori būti budiste. Mintyse susijuokiau ir pradėjau svarstyti, ką ji gali žinoti apie religiją, kurios nuostatai yra gan sudėtingi, kuri paremta savęs visokeriopu tobulinimu ir kuri reikalauja gyvenimo indėlio. Kad tai egzotiška? Gal, nebent. Dalai Lama - dvasinis lyderis? Variantas. Aišku, aš neteigiu, kad žinau kažką daugiau, tačiau man atrodo juokinga, kai nieko nežinai ir jau planuoji, kai matosi, kad tau dar toli iki lygio, kai jau glai planuoti. Pamenu, kadaise per etikos pamoką kažkas pacitavo ištrauką iš vieno interviu su žinoma Lietuvos moterimi: man patinka budizmas, nes jame numatyta galimybė reinkarnuotis, ar panašiai. Oh, c'mon, ar ne viena iš pagrindinių idėjų ir yra išeiti iš to beveik begalinio reinkarnacijų rato?
Taip, tikriausiai aš nelabai suprasiu žmonių, kurie aklai vaikosi madų. Savo ruoždu jie nesupras manęs ir net nesistengs to padaryti. Neteiskit tie, kas supranta apie kokį žmogų aš konkrečiai, bet man pasirodė juokinga, kad mergina, kuri nesugeba (greičiau bijo) apsijuokti ir nesirengia taip, kaip reikalauja gimtadienio tema, kuri klausosi European Hit Radio ir kuriai dainos reiškia prisiminimus (čia tikriausiai mano asmeninės antipatijos žmonėms, kurie nuolat kartoja, ak, kiek daug prisiminimų grojant dainai, kuri, tikriausiai, primena, kaip vieną kartą chebra gėrė), kuri rūko, geria ir apie tai net nemąsto, planuoja ir nori tapti budiste dėl nepaaiškinamų priežasčių (taip, tai tikriausiai tiesiog mada). Žinau, kad daugeliui atrodo keistas mano nusistatymas ir visai senamadiškas ir labai homo sovieticus. Taip, jūs neklystat, man iš tiesų patinka stumti ant žmonių. Kam nepatinka? :D
Dieve, koks senatvinis marazmas! Ištikro, tai aš paprasčiausiai pavydžiu tiems žmonėms, turintiems paprastų norų ir tikslų, nes ir pati norėčiau sugebėti rasti siekį sau.
O kolkas - manęs laukia istorija, ačiū už dėmesį ir šaunaus sekmadienio vakaro visiems!

R.