Gatve keliauja mergaitė.
Žingsniuoja sau, spardo kartais po kojomis išdygusius akmenėlius. Ji paprasta,
simpatiška, močiutės nevengia autobusuose prisėsti šalia jos: ji nenešioja
kerzų, nei palaidinių nedengiančių pilvo, nesiklauso muzikos garsiai per telefoną,
nespjaudo saulėgražų lukštų ir nesijuokia perdėtai paaukštintu balsu taip, kad
visi keleiviai tai girdėtų. Tai štai – žingsniuoja ji sau viena, praeiviai
maloniai į ją pasižiūri, kartais nusišypso. Ir taip ji keliauja kiekvieną dieną
– viena, su kolegomis akmenėliais ir kuklia savo maniera, pirmyn ir atgal,
mėnuo iš mėnesio, spardydama akmenėlius ir keikdama tuos besišypsančius veidus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą