malonūs žvilgsniai

Gatve keliauja mergaitė. Žingsniuoja sau, spardo kartais po kojomis išdygusius akmenėlius. Ji paprasta, simpatiška, močiutės nevengia autobusuose prisėsti šalia jos: ji nenešioja kerzų, nei palaidinių nedengiančių pilvo, nesiklauso muzikos garsiai per telefoną, nespjaudo saulėgražų lukštų ir nesijuokia perdėtai paaukštintu balsu taip, kad visi keleiviai tai girdėtų. Tai štai – žingsniuoja ji sau viena, praeiviai maloniai į ją pasižiūri, kartais nusišypso. Ir taip ji keliauja kiekvieną dieną – viena, su kolegomis akmenėliais ir kuklia savo maniera, pirmyn ir atgal, mėnuo iš mėnesio, spardydama akmenėlius ir keikdama tuos besišypsančius veidus.

meilė

http://i.istockimg.com/file_thumbview_approve/913293/2/stock-photo-913293-russian-boy.jpg

jei kas nors, brangūs skaitytojai, jį gyvenime pamatysit, perduokit, kad aš jo laukiu ir kad mums lemta būti kartu, įsimylėjau rusaitį. et.

gyvenimas kaip sitcomas, a.k.a. reik pasiskųst ir boring įrašas

Teko sudalyvaut Santa Barbaroj, kurioje užėmiau ne pačią paskutinę rolę. Daug alkoholio, susikaupusių emocijų ir viso ko. Niekas nieko nesitikėjo, visi tiesiog norėjo paragaut alaus, bet vietoje alaus gavosi kažkoks intrigų ir visko visko kratinys. Teoriškai kitą rytą turėjo būti labai sunku ir nesmagu, graužt didysis kaltės jausmas prieš kažką, vienžo, suprantate patys. Visko nepripasakosiu. Nepaisant to, visos tokios problemėlės staiga pasidarė labai juokingos, kai pagalvojau, kad sitcomų kūrėjai taip gerai viską išsuktų, taip juokinga būtų. Ir gi tikrai, žymiai lengviau vadovautis tokia logika, tada viskas gan fun pasidaro ir mažiau gailies savo ne visiškai teisingų sprendimų. Tiesiog suvoki, kad kažkam, anapus ekrano labai juokinga, kodėl juokinga negali būti ir man?