Matyt,
pagrindinis dalykas, kurį kol kas supratau studijuodama universitete,
yra tas, kad žmogus taip beviltiškai kabinasi į mokslą, bando ištyrinėti aplink
supantį pasaulį, bet to niekad NIEKAD nepasieks. Iš esmės tai yra priartėjimas
prie posakio ‚visi žmonės klysta‘ galutinio suvokimo. Žmogus negali neklysti,
tai leidžia ir suteikia pareigą abejoti viskuo, ką matai aplinkui. Mokslo
perpetuum mobile, leiskite pasakyti. Kad ir medikai – man sunku patikėti, kad
greitai mane gydys tokie patys dundukai, kaip ir aš (no offense), tiek amžiaus,
tiek žinių atitinkamoje sferoje atžvilgiu. O aš jaučiuos visiška nebrendyla ir
vaikeliu, nors dvidešimtmetis jau ant nosies. Na ką – optimistė aš ir keisti
tie mano iki galo nepagrindžiamieji suvokimai.
1 komentaras:
Šitas tavo post'as man pasirodė pesimistiškas. Pralinksmėk truputį! Tie dundukai medikai pasieks savo mokslo viršūnes ir gydys tave profesionaliai. Tas pats bus su tavim. Pasieksi viršūnę, nes tu, Rūtele, turi potencialo. Protinga motera esi. Negana to, įgausi patirties iš savo istorijos fakulteto kolegų. Visi mes čia protingi ir visi mes turim kuo pasidalint. Be to, prisimink, kad mokaisi ten, kur nori mokytis ir tave moko kompetetingi žmonės. Ir nesi tu nebrendyla. Tavo dvidešimtmetis nieko nepakeis. Toliau mokykis ir toliau būk. Skaityk, mokykis ir mylėk savo studijas ir mylėk kolegas. Gali tapt moteriškos lyties Gudavičium. Šitas mano komentaras gal ir per daug Renesansinis, bet taip yra ne be priežasties. Tikėk savim taip, kaip aš tikiu tavim.
Rašyti komentarą