pažinimo vaisius

Beždžionės, pirmykščiai gyveno paprastai. Rūpinosi tik valgiu, miegu ir palikuonimis. Iš esmės viskas buvo iki pat smulkmenų gyvuliška. Kaip skruzdėlės tie žmonės (?) gimdavo ir mirdavo. Kaip gausybė kitų rūšių, tas žmogus nebuvo išskirtas. Bet štai – sumaištavo, panoro pasilengvinti gyvenimą - įsikūrė sėsliai, sukūrė ginklus, religiją, hierarchiją, kalbą, vardus, mokslą. Trumpai tariant – pasistatė namus, neva pasilengvino būtį ir štai – atsirado noras pažinti pasaulį. Pradedant senosiomis civilizacijomis ir kaimo išminčiais, patariančiais savo žmonėms, kada pjauti ožį arba sėti linus, žmonės ėmė ieškoti atsakymų. Atsirado valdovai, karai, interesų nesutapimai ir jų sprendimas žudynėmis. Vardan aukštesnių dievų ir to paties bandymo pasilengvinti gyvenimą žūdavo tie, kurie atsakymų ir ieškodavo. Jiems ir specialūs pavadinimai buvo kurti. Tik vėliau paaiškėdavo, kad ieškotojai buvo teisesni, nei kad aukštesnės institucijos. Sistema buvo išsikreipusi nuo pat pradžių, tačiau įpusėjus jos formavimuisi tai pasimatė akivaizdžiai. Toliau gyvenimo lengvinimas akivaizdžiai metėsi į mokslą. Į paieškas naujų, neatrastų prasmių ir reiškinių, aiškinimą to, kas nesuvokta, žmogaus, t.y. savęs, aukštinimą. Po nieko ir dievų atėjo žmogaus eilė. Į žmogų pažvelgta kaip į vertybę savaime. Ir tada milijonai jų buvo išžudyti, sudeginti ir sunaikinti. Nuspręsta, kad galbūt jokios prasmės ir vertybės nėra, kiekvienas privalo žiūrėtis pats, ieškoti savo gyvenimo įprasminimo ir tikslo, nes bet kokiu atveju mirs. Tokiu būdu, norint užgožti nemaloniąją fakto dalį, buvo sukurtas individualizmo kultas. Kiekvienas – unikalus, kiekvienas turi būti gražus ir laimingas, pamirštant, kad visi mirsim. Tad vietoje uogų rinkimo, medžioklės, miego, mylėjimosi ir tiesiog paprastos kasdienybės turime individus, besirūpinančius blizgučiais ant savo kaklo. Istorija chaotiška, neteisinga ir absurdiška. Ratas apsisuko, tačiau į tą pačią poziciją negrįžo. Žiedas išsikreipė,  žmogus vaizduojasi daug žinąs, o nuo urvinio skiriasi tik tuo,kad yra tiesiog nelaimingas. Anksčiau buvo kitaip. Turbūt Dievas, sukūręs Ievą ir Adomą buvo teisus – neragaukit vaikai vaisiaus, laimės jums jis neatneš.

bandymas

Ant stalo stovi dvi kolonėlės, ekrane šneka Granauskas. Ten ne ekranas, o tiesiog popieriaus gabalas, į kurį šviečia projektorius. Spalvotas vazonas užstoja mažąjį mokytojos kompiuterio ekraną. Dešiniąjame abiejų ekranų šone baltai šviečia punktyrinė linija ir iš garsintuvų sklinda senos moters balsas. Po truputį slenkasi laikrodžio rodyklės, po kuriomis stovi vandens butelaitis keliems augalams. Virš patalpo kybo rudas, bet ne medinis stačiakampis, kurio viduje patalpintos aštuonios lempos - neįjungtos, kad netrukdytų matyti to popieriaus gabalo. Kairėje - užtrauktos žaliuzės, dešinėje - tuščios lentynos. Publika arba snaudžia, arba apsimeta, ka stebi aplinką. Štai vaikai priešakyje negali apsimesti neklausą, nes juos išsyk pastebės mokytoja ir jų reputacija žlugs. Galiniai šneka, miega arba piešia - jie saugioje zonoje. Jei ir žiūri į ekraną tai vien tam, kad pamatytų, kaip Granauskas visados rūko. Po alkūnėmis stūkso tie patys rievėti, bet ne mediniai faneros stalai. Radiatoriai nebeveikia, gurgia pilvai, o ant kojų šalti batai. Sutarška subarška kartą per minutę tylioji klasė.

I.

a) Sukasi mintys, kaip niekas manęs nemyli;

b) Norisi valgyti;

c) Man reikia naujo megztinio.

II.

d) Už lango lija niūrusis pavasarinis;

e) Už durų garsiai rėkia pirmokai;

f) Kolonėlės įkyriai sublerbia ir nieko nesigirdi.

Propagandos tekste kūrimo priemonės:

I. užsiminimas apie vidinę būseną; II. apibūdinant naudojami būdvardžiai.

Kodėl eksperimentas apie propagandą:

1. nes besimokant apie Granauską sužinota, kaip labai vienas auorius gali pripiršinėti savo nuomonę, rišdamas ją prie fakt, kuriuos galima būtų pateikti ir nešališkai; 2. nes kiekvienas rašytojas primeta savo požiūrį; 3. nes įdomu, kaip labai galima neprimetinėti idėjų skaitytojui.

Kaip pasisekė:

1. propagandos išvengta iki (paskutnių) sakinių; 2. požiūrio perteikimo išvengti nepavyko, dėl skirtingų skaitytojo ir rašytojo prigimtinių pozicijų.

Išvada:

propaganda nelygu požiūriui, t.y. prigimtinei pozicijai.

ramybė

Ilgai nemiegojau, ilgai neilsėjau. Daug ir ant visų pykau, daug dirbau. Pagaliau mane ištiko ramybė, taip netikėtai, kai pyragas orkaitėj kaista ir kuprinės turinys dar slepiasi įvairiausiose lentynose, toli gražu ne ten, kur jam derėtų. Neaišku, kas iš to keistojo pyrago gausis, tačiau turiu laiko, o fone groja akvariumas. Tiesiog taip. Virtuvės, prie cinamoninio kvapo, ramybės, mieguistumo, melancholijos ir visų neišsipildžiusių meilių. Laimė dar toli, tačiau ramybė palaiminga. Nesinori nieko daryti, gal truputį paverkti, tačiau ne iš skausmo, tiesiog, kad geriau būtų man, jau didelei. Man liūdna dėl visų neįvykusių naktigonių, dėl pramiegotų naktų arba neišmiegotų rytų, tačiau tas liūdesys natūralus. Manęs dar laukia kelionė, kurią visi anksčiau ar vėliau keliauja. Meilė? Hm, aš jį lyg ir matau, tačiau nepažįstu. Pavydžiu kito, nemylimo. Mamo gyvenimas antimitiškas, neharmoningas, tik štai, dabar trumpa akimirka lyg mitinis laikas - ramuma. Tik kuprinė laukia...

http://www.youtube.com/watch?v=H6VAkS29NU0

mielieji skaitytojai, turiu jums pranešt, kad man atrodo, kad aš įsimylėjau ir čia šiaip jau yra žiauriai geras, nes seniai aš šitaip

http://www.youtube.com/watch?v=YIkoSPqjaU4

aš esu didžiai sexuali ir ypatingai mano kojos, negalėjau nepasigirti, vien giriuos ir giriuos

velniop

Ponai, nieko pozityvaus šiame įraše neįžvelgsit, eikit šalin arba tiesiog jį praleiskit

Netikėtai taip jau atsitiko, kad atostogos užklupo. Ne kalėdinės, trumputės, bet labai trokštos - saulė šviečia, aplinkui balta - gražu, norisi ant stiklais dengtų ežerų palakstyt... bet šalta. Ne kliūtis tas šaltis, pasakysit, – apsivelki storą striukę, tarp penkių šalikų kaklą įspraudi, pro apsmukusią kepurę nieko nebematai, bet kas jau kas, o oro temperatūra neturėtų būti problema. Bet juk yra. Jei ne tau, tai kažkam tikrai. Galbūt kepurė nepatinka, su paltu storas atrodai, o sniegas pernelyg jau akis žlibina - geriau namie pasėdėt, pailsėti (nuo ko, mielieji, norėčiau sužinoti). O vienam, kad ir nesuvaržytam jokių barjerų, bet kokiu atveju liūdna. Į Trakus pasibėgiot ir kibino sukirst nenuvažiuosi, net prie artimiausio kalniuko patingėsi nueit ir nieko naudingo nenuveiksi. Taip ir liksi tūnot savam kambary ir tikėtis, kad pavasarį su sniegu ištirps ir kitų žmonių pasyvumas.

Ale ir negatyvas sklinda tiesiog iš mano įrašo, bet tikrai, velniop šaltį. Tiek žiemišką, tiek vidinį.

taip jau įvyko

Balta aptriušusia marška pasipuošęs inkvizitoriumi vadinamas driskius nusispjovė per kairį petį – taip ir liko neaišku, ar jo seilės prilipo prie jo apdaro, ar nukrito ant žemės. Iš beveik bedantės burnos sklido baisus dvokas, puvėsių ir alkoholio mišinys, o akyse degė kažkokia negera ugnis, pikta šypsena perkreipė jo veidą. Pagriebęs pagalį ir užvyniojęs ant jo drobės gabalą, įmirkytą žibale, jis namų gamybos deglą švystelėjo į žabų krūvą. O ten stovėjo Ji, dar baisesnė už valstietį. Dėmėtomis rankomis, ant kurių augo ilgi nagai, kreivomis kojomis su vienu batu, ilgo amžiaus suformuota kupra, senais sulopytais rūbais, sulūžusia nosimi, gausybe raukšlių – mažų ir didelių, išpuvusia burna ir tuščiomis akimis. Senutė, elgeta, ragana.

Renginio stebėti nesusirinko beveik niekas – viešieji teismai gyventojams buvo pramoga, tačiau ne šį kartą. Ore tiesiog tvyrojo nuojauta, kad kažkas atsitiks. Kiekvienas – vaikas, senis, pikta moteris ar piemuo avis beganąs nesąmoningai vengė rotušės. Lyg ir netyčia aikštę visi lenkė.

O iš tikrųjų tai nieko ypatingo nevyko, eilinis teismas, pamišusią senutę sudegino. Ir jokie aprašymai nereikalingi.

-

http://www.youtube.com/watch?v=jM6QJBGID-c