mielieji skaitytojai, turiu jums pranešt, kad man atrodo, kad aš įsimylėjau ir čia šiaip jau yra žiauriai geras, nes seniai aš šitaip

http://www.youtube.com/watch?v=YIkoSPqjaU4

aš esu didžiai sexuali ir ypatingai mano kojos, negalėjau nepasigirti, vien giriuos ir giriuos

velniop

Ponai, nieko pozityvaus šiame įraše neįžvelgsit, eikit šalin arba tiesiog jį praleiskit

Netikėtai taip jau atsitiko, kad atostogos užklupo. Ne kalėdinės, trumputės, bet labai trokštos - saulė šviečia, aplinkui balta - gražu, norisi ant stiklais dengtų ežerų palakstyt... bet šalta. Ne kliūtis tas šaltis, pasakysit, – apsivelki storą striukę, tarp penkių šalikų kaklą įspraudi, pro apsmukusią kepurę nieko nebematai, bet kas jau kas, o oro temperatūra neturėtų būti problema. Bet juk yra. Jei ne tau, tai kažkam tikrai. Galbūt kepurė nepatinka, su paltu storas atrodai, o sniegas pernelyg jau akis žlibina - geriau namie pasėdėt, pailsėti (nuo ko, mielieji, norėčiau sužinoti). O vienam, kad ir nesuvaržytam jokių barjerų, bet kokiu atveju liūdna. Į Trakus pasibėgiot ir kibino sukirst nenuvažiuosi, net prie artimiausio kalniuko patingėsi nueit ir nieko naudingo nenuveiksi. Taip ir liksi tūnot savam kambary ir tikėtis, kad pavasarį su sniegu ištirps ir kitų žmonių pasyvumas.

Ale ir negatyvas sklinda tiesiog iš mano įrašo, bet tikrai, velniop šaltį. Tiek žiemišką, tiek vidinį.

taip jau įvyko

Balta aptriušusia marška pasipuošęs inkvizitoriumi vadinamas driskius nusispjovė per kairį petį – taip ir liko neaišku, ar jo seilės prilipo prie jo apdaro, ar nukrito ant žemės. Iš beveik bedantės burnos sklido baisus dvokas, puvėsių ir alkoholio mišinys, o akyse degė kažkokia negera ugnis, pikta šypsena perkreipė jo veidą. Pagriebęs pagalį ir užvyniojęs ant jo drobės gabalą, įmirkytą žibale, jis namų gamybos deglą švystelėjo į žabų krūvą. O ten stovėjo Ji, dar baisesnė už valstietį. Dėmėtomis rankomis, ant kurių augo ilgi nagai, kreivomis kojomis su vienu batu, ilgo amžiaus suformuota kupra, senais sulopytais rūbais, sulūžusia nosimi, gausybe raukšlių – mažų ir didelių, išpuvusia burna ir tuščiomis akimis. Senutė, elgeta, ragana.

Renginio stebėti nesusirinko beveik niekas – viešieji teismai gyventojams buvo pramoga, tačiau ne šį kartą. Ore tiesiog tvyrojo nuojauta, kad kažkas atsitiks. Kiekvienas – vaikas, senis, pikta moteris ar piemuo avis beganąs nesąmoningai vengė rotušės. Lyg ir netyčia aikštę visi lenkė.

O iš tikrųjų tai nieko ypatingo nevyko, eilinis teismas, pamišusią senutę sudegino. Ir jokie aprašymai nereikalingi.

-

http://www.youtube.com/watch?v=jM6QJBGID-c

labai jau norėjau pasigirti

triskart valio mano angelui sargui! žino, kad šokoladais nieko nebenustebinsi. valio valio valiooo

va, čia atvirukai nr. 1,2,3, išsiųsti, galbūt gauti ir visai faini ir visai pavykę

va, čia atvirukas nr. 4

visi atvirukai kažkokiais liaudies dainų motyvais pasiremiant nupiešti. gal miestas nelabai, nors... Vilniaus mieste gražus daržas :)

Tiesė. Stalkeriškai

Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.

Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.

When i'm sad, i stop being sad and grab my boobs instead

Tyliai groja blekiuks fone, o aš šiandien liūdėjau. Barniai (che che, ne Stinsonai), mano žioplumo išprovokuoti ir kiek įsiliepsnoję, nuotaikos dar niekam nepataisė. Apliūdėjau visus ir visas, ypatingai save, nemylimą ir net nemėgstamą idioto, sėdinčio mano smegeninėje ir maigančio ten visokius mygtukus, reguliuojančio pavaras. Vietoj to nuėjau į virtuvę ir apsirijau (maistas - vienintelis mano pastovus kompanjonas), užpavydėjau savo gražioms draugėms, bet galiausiai viena jų man priminė, kad turiu papus. Tai atperka viską.