Tiesė. Stalkeriškai

Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.

Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.

When i'm sad, i stop being sad and grab my boobs instead

Tyliai groja blekiuks fone, o aš šiandien liūdėjau. Barniai (che che, ne Stinsonai), mano žioplumo išprovokuoti ir kiek įsiliepsnoję, nuotaikos dar niekam nepataisė. Apliūdėjau visus ir visas, ypatingai save, nemylimą ir net nemėgstamą idioto, sėdinčio mano smegeninėje ir maigančio ten visokius mygtukus, reguliuojančio pavaras. Vietoj to nuėjau į virtuvę ir apsirijau (maistas - vienintelis mano pastovus kompanjonas), užpavydėjau savo gražioms draugėms, bet galiausiai viena jų man priminė, kad turiu papus. Tai atperka viską.

Autumn, y u no last longer?
Jau paskutinis mėnuo, o aš dar nespėjau pasidžiaugt. Et.

SHAKE IT MAMA

http://www.youtube.com/watch?v=RmooZTpsuR4

Mano ir Igno jungtinė išmintis

Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk užsičiaupk.

"Ir dar, ką sapnavau. Kad mes buvom Palangoj ir kažkur buvo įvykdytas teroristinis išpuolis - daug kūdikių uždaryta į vištidę ir sudeginti. Tada mes sužinojom, kad tie teroristai/mafijos šaika irgi yra Palangoj ir keliese nusprendėm pabėgti nepranešę nieko mokytojoms (kaip ne kaip Palangoj buvo ekskursija). Tada mafija mus vis dėlto surado, nes jų buvo DAUG (vadinosi panašiai į Medičius, bet nevisai). Galiausiai tarp jų pačių kilo susišaudymas ir mes išsigelbėjom."

N.S.B.

Dangus apniukęs, oras prastas, tačiau debesys aukštai. Taip aukštai, kad netgi kyla mintys apie kažkokį didingumą. Pro langą stebiu plėvesuojančias vėliavas. Jų yra trys – beveik simbolinis skaičius, dangiškas, priešingas žemiškam materialumui. Jos plėvesuoja aukštesniai jėgai, visagalei reklamai. Taip, ironiška, netgi savotiška prieprieša gaunasi. Bet šiais laikais net Dievas paliečiamas ir materialus. iGod – pokalbiai su Dievu, reklamos apie dievišką skonį, Jėzaus veidas plakatuose. Neabejoju, kad tas keistas trimvėliavomgarbinamasis savy talpina visą maną, ambroziją, šventą kraują-vyną, hamburgerius ir dar daugiau ko mes nežinome. Sakralusis slėpinys atsivers kiekvienam, sumokėjusiam po pusšimtinę, už įėjimą į tą apsaugotą tvirtovę. Ir visai nesvarbu, kaip ji vadinasi – Akropoliu, ar Babilonu (ach, Babilonas-Babelė-Babelis – nuodemių motina, tėvas, žvėris, pasak apreikštojo Jono kada nors bus panaikintas - gal greičiau?), visagalis reklamos Dievas tvyro visur. Kiekviename kampe, nusususiose gražuolėse, madinguose vaikinukuose, miesto kavinėse, anarchistuose, Užupyje, netgi ypatingai alternatyviuose licėjaus menininkuose.

Naujojo Dievo pėdsakų pilna meilėje. Nors ką čia meilėje, jis ir yra meilė. Be psichologų ir psichoterapeuto paslaugų, be gražios blondinės arba nusususio mados bernelio, meilė be skanių kvepalų arba naujausio dezodoranto, be plastinės chirurgijos, be naujos patalynės, be maximos produktų, be ciniško požiūrio ir radikalaus jos egzistencijos neigimo, be nukeliavimo iki žvėriško kūniškumo, be milijono mylimųjų ir kartu turint mylimąjį, be gaivaus burnos kvapo, be makijažo arba kiauliškai išsiviepusių nuotraukų veidų nepripažįstama. Viskas įžvelgiama šalia šventyklos-tvirtovės plėvesuojančiose vėliavose, plėvesuojančiose nepučiant tikram vėjui, nebent sintetiniam, sukurtam naujojo Jėzaus, Budos ar Mahometo. Jis, šių laikų pranašas mus stebi kameromis ir mes tam nesipriešinam. Stebi visur ir mes lenkiamės visareginčiai akiai. Mes juokiamės per televizorių matydami, kaip akis nužiūrėjo ir pasijuokė iš nieko neįtarančio žmogaus. O ir pats jis nepyksta už sutryptą orumą. Nyčė klydo – Dievas yra ir taip, Biblija buvo teisi – visur.

Plėvesuoja vėliavos ir gaudžia elektroniniai dangaus trimitai. „Olialia“ angelų choras gieda norų pildymo choralus tobulais balsais, o savo idealia išvaizda prikausto minias tikinčiųjų. Ak, taip. Vyrų. Ir šiandien, kaip visais laikais, tikėjimas bei pasaulis priklauso jiems. Visos šventos maldos, slaptos apeigos bei ritualai. Nirvanon panardina ritmas, veda į palaimingą transą ir garantuoja išganymą bei amžiną gyvenimą, nesibaigiančią jaunystę. Tokią kaip pačių angelų. Atrodo, ji pasiekiama visiems – lašelis stebuklingo eliksyro ir tu vėl jaunas, gražus, nemirtingas, praktiškai šio pasaulio valdovas. Tuo naujasis Dievas turbūt ir yra patrauklus – į savo gretas jis priims kiekvieną norintį.

Dievybė tolerantiška – ji pripažįsta visus ir tuo pat metu skatina konkurenciją, nesantaiką. Sukurdama amžinąjį variklį ji vis stumia sociumą pirmyn, pažangos ir naujų idėjų keliu. Beveik pralenkdami šviesą mes esame naujojo Dievo priversti tuo keliu judėt nesustodami, vydamiesi spindulius. Mes, kaip mašinos, mieste vis didinančios greitį, artėjame link tragedijos, avarijos. Tikriausiai. Sunku pasakyti, kokia avarija tai galėtų būti, trys vis dar plėvesuojančios vėliavos išduoti nepasiryžta. Ir aš nežinau, įsivaizduoti negaliu. Apreiškimas dar neįvyko.

Egzistuoja versija, kad Jėzus iš tiesų buvo suvalgytas savo apaštalų. O ir kaulų jo nebeliko – prisikėlė ir įžengė į Dangų(?). Nugyveno gyvenimą savo broliuose – jų suvirškintas. Mes kaip Jahvės sūnų valgome picas, rijame mėsainius ir be saiko geriame svaiginantį viešpaties kraują. Po to vemiame – kraujas juk nevirškinamas organizmo darinys. Bet ak, kaip skanu ir kaip gera dalintis palaima su jais, išminčiais, mūsų guru, žinoti, kad pasaulis tau po kojomis, Žmogau, tu esi galingas, esi nuostabus ir tvirtas, tikrasis pranašas arba meilės deivė. Kiek vėliau jau žemės deivė. Nesvarbu, svarbus pojūtis ir žinia.

Geroji naujiena, skelbiama Šventojo rašto, gal Bhagavad Gitos, gal Toros arba Korano, šiandien šifruojama jau kitaip. Visi esame sistemos dalys ir sunku to nepripažinti. Aš irgi esu, vienodai ir drauge su visais. Galbūt taip netgi geriau – su nauja religija atsirado nemažai naujų būdų save įprasminti, galbūt būti laimingu. Liūdna, tačiau taip yra. Amen.