Dangus apniukęs, oras prastas, tačiau debesys aukštai. Taip aukštai, kad netgi kyla mintys apie kažkokį didingumą. Pro langą stebiu plėvesuojančias vėliavas. Jų yra trys – beveik simbolinis skaičius, dangiškas, priešingas žemiškam materialumui. Jos plėvesuoja aukštesniai jėgai, visagalei reklamai. Taip, ironiška, netgi savotiška prieprieša gaunasi. Bet šiais laikais net Dievas paliečiamas ir materialus. iGod – pokalbiai su Dievu, reklamos apie dievišką skonį, Jėzaus veidas plakatuose. Neabejoju, kad tas keistas trimvėliavomgarbinamasis savy talpina visą maną, ambroziją, šventą kraują-vyną, hamburgerius ir dar daugiau ko mes nežinome. Sakralusis slėpinys atsivers kiekvienam, sumokėjusiam po pusšimtinę, už įėjimą į tą apsaugotą tvirtovę. Ir visai nesvarbu, kaip ji vadinasi – Akropoliu, ar Babilonu (ach, Babilonas-Babelė-Babelis – nuodemių motina, tėvas, žvėris, pasak apreikštojo Jono kada nors bus panaikintas - gal greičiau?), visagalis reklamos Dievas tvyro visur. Kiekviename kampe, nusususiose gražuolėse, madinguose vaikinukuose, miesto kavinėse, anarchistuose, Užupyje, netgi ypatingai alternatyviuose licėjaus menininkuose.
Naujojo Dievo pėdsakų pilna meilėje. Nors ką čia meilėje, jis ir yra meilė. Be psichologų ir psichoterapeuto paslaugų, be gražios blondinės arba nusususio mados bernelio, meilė be skanių kvepalų arba naujausio dezodoranto, be plastinės chirurgijos, be naujos patalynės, be maximos produktų, be ciniško požiūrio ir radikalaus jos egzistencijos neigimo, be nukeliavimo iki žvėriško kūniškumo, be milijono mylimųjų ir kartu turint mylimąjį, be gaivaus burnos kvapo, be makijažo arba kiauliškai išsiviepusių nuotraukų veidų nepripažįstama. Viskas įžvelgiama šalia šventyklos-tvirtovės plėvesuojančiose vėliavose, plėvesuojančiose nepučiant tikram vėjui, nebent sintetiniam, sukurtam naujojo Jėzaus, Budos ar Mahometo. Jis, šių laikų pranašas mus stebi kameromis ir mes tam nesipriešinam. Stebi visur ir mes lenkiamės visareginčiai akiai. Mes juokiamės per televizorių matydami, kaip akis nužiūrėjo ir pasijuokė iš nieko neįtarančio žmogaus. O ir pats jis nepyksta už sutryptą orumą. Nyčė klydo – Dievas yra ir taip, Biblija buvo teisi – visur.
Plėvesuoja vėliavos ir gaudžia elektroniniai dangaus trimitai. „Olialia“ angelų choras gieda norų pildymo choralus tobulais balsais, o savo idealia išvaizda prikausto minias tikinčiųjų. Ak, taip. Vyrų. Ir šiandien, kaip visais laikais, tikėjimas bei pasaulis priklauso jiems. Visos šventos maldos, slaptos apeigos bei ritualai. Nirvanon panardina ritmas, veda į palaimingą transą ir garantuoja išganymą bei amžiną gyvenimą, nesibaigiančią jaunystę. Tokią kaip pačių angelų. Atrodo, ji pasiekiama visiems – lašelis stebuklingo eliksyro ir tu vėl jaunas, gražus, nemirtingas, praktiškai šio pasaulio valdovas. Tuo naujasis Dievas turbūt ir yra patrauklus – į savo gretas jis priims kiekvieną norintį.
Dievybė tolerantiška – ji pripažįsta visus ir tuo pat metu skatina konkurenciją, nesantaiką. Sukurdama amžinąjį variklį ji vis stumia sociumą pirmyn, pažangos ir naujų idėjų keliu. Beveik pralenkdami šviesą mes esame naujojo Dievo priversti tuo keliu judėt nesustodami, vydamiesi spindulius. Mes, kaip mašinos, mieste vis didinančios greitį, artėjame link tragedijos, avarijos. Tikriausiai. Sunku pasakyti, kokia avarija tai galėtų būti, trys vis dar plėvesuojančios vėliavos išduoti nepasiryžta. Ir aš nežinau, įsivaizduoti negaliu. Apreiškimas dar neįvyko.
Egzistuoja versija, kad Jėzus iš tiesų buvo suvalgytas savo apaštalų. O ir kaulų jo nebeliko – prisikėlė ir įžengė į Dangų(?). Nugyveno gyvenimą savo broliuose – jų suvirškintas. Mes kaip Jahvės sūnų valgome picas, rijame mėsainius ir be saiko geriame svaiginantį viešpaties kraują. Po to vemiame – kraujas juk nevirškinamas organizmo darinys. Bet ak, kaip skanu ir kaip gera dalintis palaima su jais, išminčiais, mūsų guru, žinoti, kad pasaulis tau po kojomis, Žmogau, tu esi galingas, esi nuostabus ir tvirtas, tikrasis pranašas arba meilės deivė. Kiek vėliau jau žemės deivė. Nesvarbu, svarbus pojūtis ir žinia.
Geroji naujiena, skelbiama Šventojo rašto, gal Bhagavad Gitos, gal Toros arba Korano, šiandien šifruojama jau kitaip. Visi esame sistemos dalys ir sunku to nepripažinti. Aš irgi esu, vienodai ir drauge su visais. Galbūt taip netgi geriau – su nauja religija atsirado nemažai naujų būdų save įprasminti, galbūt būti laimingu. Liūdna, tačiau taip yra. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą