Šiandien graži, gaivi diena. Jei ne visokie negalavimai, penkioliką kartų žemesnis nei įprastai balsas ir mokykla, įsimylėčiau šiandieną. Myliu drauges, kurios mane supranta ir tas, kurios manęs nesupranta. Myliu ir tikiu - nuostabi savijauta. Tik tiek, kad vis dar neapsisprendžiau, apie ką turėtų būti šis blogas. Apie išvaizdą nerašyiu, apie muziką žinau per mažai, kad galėčiau kažką padoraus išspausti, filosofė iš manęs irgi nekokia. Darysim paprastai. Rašysiu tai, kas šaus galvon ir visi tuo džiaugsis.
Rusų andergraundas kartais mesteli perliukų. Tiesą sakant tai klausau tik visokio plauko Akvariumų, Melnitsų ir panašiai, į galvą nešautų klausytis pačios labiausai pacifistinės dainos, parašytos skambant keturiems uber-primityviems akordams, tačiau tekstas ir vaizdas nuostabūs. Kada nors ir aš parašysiu kažką tokio brandaus, verto publikuoti, vertinamo ir sau patinkančio, parodysiu jums, keli sekėjai (matomi ir ne), tačiau tas momentas dar toli ir jo reikia sulaukti. Reikai subrandinti ir per kančias, tarsi dirbtiną gyvybę, homunkulą, nebepriklausomą nuo manęs tik išmaitintą savo krauju (na, tarkim) - tai, ko niekas neperspjaus.O jei ir ne - reikia išmokti įprasminti save paprastuose dalykuose. Nepažįstamas žonglierius vienas Sereikiškių parke mėto kamuoliukus valandų valandas sau nepabosdamas ir, tikiu, yra laimingas, juos stebėdamas ir jam veiksmo momentu nieko daugiau netrūksta. Gražūs žmonės gražų pavasario vakarą gražiai atrodantys su gražiai užsiėmimais yra tiesiog gražūs širdžiai. Atleisk, nepažįstamas žonglieriau, kad žiūrėjau ir nusifotografavau, viskas buvo beveik nepakartojama. Na, gal kadanors.
Rusų andergraundas kartais mesteli perliukų. Tiesą sakant tai klausau tik visokio plauko Akvariumų, Melnitsų ir panašiai, į galvą nešautų klausytis pačios labiausai pacifistinės dainos, parašytos skambant keturiems uber-primityviems akordams, tačiau tekstas ir vaizdas nuostabūs. Kada nors ir aš parašysiu kažką tokio brandaus, verto publikuoti, vertinamo ir sau patinkančio, parodysiu jums, keli sekėjai (matomi ir ne), tačiau tas momentas dar toli ir jo reikia sulaukti. Reikai subrandinti ir per kančias, tarsi dirbtiną gyvybę, homunkulą, nebepriklausomą nuo manęs tik išmaitintą savo krauju (na, tarkim) - tai, ko niekas neperspjaus.O jei ir ne - reikia išmokti įprasminti save paprastuose dalykuose. Nepažįstamas žonglierius vienas Sereikiškių parke mėto kamuoliukus valandų valandas sau nepabosdamas ir, tikiu, yra laimingas, juos stebėdamas ir jam veiksmo momentu nieko daugiau netrūksta. Gražūs žmonės gražų pavasario vakarą gražiai atrodantys su gražiai užsiėmimais yra tiesiog gražūs širdžiai. Atleisk, nepažįstamas žonglieriau, kad žiūrėjau ir nusifotografavau, viskas buvo beveik nepakartojama. Na, gal kadanors.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą